SERGEJAUS PARADŽANOVO PASAULIS
Spektaklis turi dvi siužeto linijas. Viena istorija paremta novele Pamirštų protėvių šešėliai, kuri pasakoja „Romeo ir Džuljetos istoriją“ apie jaunus ukrainiečių husulų genties įsimylėjalius, įstrigusius priešingose Karpatų šeimos kraujo nesantaikos pusėse. Kita spektaklio siužetinė linija pasakoja apie Sergėjaus Paradžanovo gyvenimą Rusijos kalėjime už Ukrainos nacionalizmą, kuriuo jis buvo apkaltintas.
Sergejus Paradžanovas pripažintas kino kritikų, istorikų ir režisierių vienu įtakingiausiu kino režisierių kino istorijoje. Jis sukūrė savo kino kalbą ir stilių, kuris visiškai nesiderino su socialinio realizmo principais, kurie tuo metu vieninteliai dominavo SSSR kine. Taip pat jo elgesys ir gyvenimo stilius, leido Sovietų sąjungos autoritetams persekioti jį, įkalinti ir uždrausti jo filmus. Nepaisant to, Roterdamo tarptautinis kino festivalis įvardijo
Paradžanovą kaip vieną iš dvidešimties ateities kino režisierių.
Užmirštų protėvių šešėliai
Užmirštų protėvių šešėliai yra laikomas labiausiai tarptautiniu mastu pripažintu Ukrainos filmu istorijoje ir Ukrainos magiškojo realistinio kino klasika.
7-asis XX a. dešimtmetis tapo lūžio tašku kine: prancūzų Naujoji banga, italų neorealizmas, iš Hayso kodo griuvėsių kylantis amerikiečių Naujasis Holivudas, besikuriantis avangardinio kino judėjimas – ir viskas tuo pat metu! Idėjų mainai tarp filmų apie samurajus ir amerikietiškų vesternų! Ir galų gale – iškilusi jų itališkoji variacija, gavusi „spageti vesternų“ etiketę. Sergio Leone, Ingmaras Bergmanas, Federico Fellini, Akira Kurosawa, Robertas Bressonas, Arthuras Pennas, Samas Peckinpah, Alfredas Hitchcockas. Jų pavardės žymi erą, kurios metu kine įvyko istorinis šuolis, sukūręs naują kalbą, naują garsą. O taip pat ir naują spalvą.
Užmirštų protėvių šešėliai yra dar vienas šio revoliucinio dešimtmečio šedevras, tapęs svarbia proveržio dalimi.
Su 1965 m. filmu „Užmirštų protėvių šešėliai“ Sergejus Paradžanovas pradėjo naująją tarybinio kino bangą, nukreiptą į dvasinių ir estetinių vertybių paiešką. Už šį filmą Sergejus Paradžanovas buvo apkaltintas vadinamuoju formalizmu, socialistinio realizmo estetikos nepaisymu. 1965–1968 m. pasisakė prieš Ukrainos intelektualų persekiojimą. Neleidus režisieriui kurti filmų, jis ėmėsi rašyti scenarijus.
Užmirštų protėvių šešėliai
Užmirštų protėvių šešėliai – tai visata, apimanti ne tik kiną, bet ir tapybą, skulptūrą, koliažo meną bei poeziją. Paradžanovui pavyko visa tai sujungti į viena. Nepoetizuojant, nestilizuojant, tiesiog sujungiant. Tai – vaikišku žaismingumu pulsuojanti fantazija. Tai – vaizduotė, pagimdžiusi nuostabų kino kosmosą, neturintį atitikmens meno pasaulyje.
Aš buvau armėnas Ukrainoje, kuris kūrė Ukrainos tematika. Aš buvau apdovanotas 23 auksiniais medaliais už šį filmą. Aš buvau žinomas ir atpažįstamas Ukrainoje. Ukrainiečiai mane mylėjo. Mano žmona ukrainietė, mano sūnus ukrainietis. Bet tai labai nepatiko tam tikruose valdžios sluoksniuose
Aš sukūriau filmą, kuris visiškai sulaužė socialinio realizmo koncepciją. Aš buvau nestandartinis ir totalinio režimo šalyje tai buvo nusikaltimas
Paradžanovui buvo uždrausta lankytis užsienyje dėl šokiruojančių pasisakymų prieš sovietų valdžią. Ir vis dėlto Paradžanovui buvo suteikta galimybė reabilituotis – Kyjivo freskos filmas apie pergalės kainą Antrojo pasaulinio karo metais. Tema, kuri turėjo sugrąžinti užsispyrusį režisierių į socrealizmo tradiciją, tačiau Paradžanovas sukūrė skandalingą filmo versiją. Pareigūnai buvo šokiruoti, kai jiems buvo parodyti būsimo filmo kadrai. Vietoj klasikinio žanro scenų jie pamatė eilę mistiškų vaizdų iki beveik pornografinių scenų ir šis filmas apie Antrąjį pasaulinį karą?! Filmavimai buvo nutraukti,
negatyvai – sunaikinti. Visi, išskyrus dalį, kurią išsaugojo operatorius Aleksandras Antipenko (šiuos šešiolikos minučių trukmės bandomuosius kadrus prieš du metus restauravo „Criterion“).
Jis buvo galutinai pasmerktas. Inkriminavus homoseksualizmą, Paradžanovas buvo įkalintas. Jis nuolat buvo perkeliamas į skirtingas įkalinimo įstaigas, kentėjo nuo žiaurios kalėjimo kastų sistemos, sunkiai susirgo, mėgino nusižudyti.
Sovietai apkaltino mane ukrainietišku nacionalizmu.
Aš buvau suimtas ir įkalintas 5 metams griežto režimo kolonijoje.
Įkalinimo metai buvo siaubingi savo išbandymais: mušimas, alkis, pažeminimai ir savižudybės bandymai.
Dažnai tinstu iš alkio. Lilya Brick atsiuntė man duonos ir saliamio, prancūziškų saldumynų. Prižiūrėtojas viską suvalgė, aš uosčiau pakuotes. Dirbu valytoju. Vakar kažkas specialiai išpylė vandenį ant grindų. Visą naktį, stovėdamas lediniame vandenyje, kibirais sėmiau vandenį. Kosėju kraujais. Ar čia mano pabaiga? Pasiilgau laisvės. Ten, kur aš esu, baisu!
Ant vieno nuteistojo nugaros pamačiau Mona Lizos tatuiruotę; kai jis pakėlė rankas į viršų, oda išsitempė ir ji nusišypsojo; kai jis pasilenkė, ji susiraukė; ir kai jis pasikasė už ausies, ji mums mirktelėjo; ji nuolat žaidė su mumis. Visiškai atsiskyręs sukūriau vieną mėgstamiausių savo darbų – verkiančią Mona Lizą. Mona Liza gedi manęs, jei mirsiu čia. Tai man padėjo 4 metus ir 11 mėnesių kasdien kurti koliažą.
Paradžanovas kalėjo ketverius metus iš savo penkerių metų bausmės. Jam pavyko anksčiau išeiti į laisvę prancūzų siurrealizmo poeto ir romanisto Louiso Aragono, rusų poetės Elzos Triolet (Aragono žmona), Lili Brik ir amerikiečių rašytojo Johno Updike pastangomis. Leonidas Brežnevas atsitiktinai susitiko su Aragonu ir Triolet Maskvos Didžiajame teatre. Vėliau Prancūzų rašytojas Luji Aragonas, atsiimdamas Lenino premiją, asmeniškai prašė Leonido Brežnevo paleisti Paradžanovą.
Dabar esu laisvas, bet nesijaučiu saugus; Gyvenu nuolatinėje baimėje vėl būti įkalintas, nes nedirbu; Aš neturiu teisės egzistuoti, nes esu už įstatymo ribų; Aš nebijau mirties, bet šis gyvenimas yra blogesnis už mirtį.
Visi žino, kad turiu tris Tėvynes. Gimiau Gruzijoje, dirbau Ukrainoje, o mirsiu Armėnijoje.
Jis mirė nuo vėžio Jerevane, Armėnijoje, 1990 m. liepos 20 d., būdamas 66 metų, todėl jo paskutinis filmas „Išpažintis“ liko nebaigtas. Jis išliko originaliame negatyve kaip Paradžanovas: Paskutinis pavasaris. Federico Fellini, Tonino Guerra, Francesco Rosi, Alberto Moravia, Giulietta Masina, Marcello Mastroianni ir Bernardo Bertolucci buvo tarp tų, kurie viešai apraudojo jo mirtį. Jie atsiuntė telegramą su tokiu pareiškimu: „Kino pasaulis prarado magą. Paradžanovo fantazija amžinai sužavės ir džiugins pasaulio žmones...“
Man buvo 11 metų. Jau tada vasaromis Vilniaus Mokytojų kiemelyje rodė kino klasikos filmus.
Prisimenu, kaip sėdėjome su draugais šiltą vasaros dieną kiemelyje ir pirmą kartą gyvenime pamačiau filmą „Granatų spalva“ ir mane visiškai sukrėtė šio filmo grožis ir poezija.
Grįžau namo ir paklausiau tėvų, kas tas Paradžanovas. Mano tėvai papasakojo apie puikų režisierių ir menininką. Vėliau dirbau UWC Diližano koledže (Armėnija), tada aplankiau Sergėjaus Paradžanovo muziejų Jerevane. Kai gyvai pamačiau koliažus, lėles ir piešinius, Paradžanovą pamilau dar labiau.
Sužinojau daugiau informacijos apie jo įkalinimą ir mano dėmesį pritraukė kita tema. Ne tik jo kūrinių grožis, bet ir dvasinės galios tema. Sužinojau, kaip Paradžanovas kentėjo kalėjime. Atrodo, po to gyventi nebeįmanoma, bet šis žmogus nepasiduoda, išgyvena tame siaubingame pasaulyje, išeina į laisvę ir toliau kuria filmus. Bet tada, 2018-aisiais, aš nežinojau, kaip sukurti spektaklį apie Paradžanovą. Nenorėjau tik perpasakoti jo gyvenimo istorijos. Taigi aš laukiau. Ir tada 2022 prasidėjo šis baisus karas. Esu lietuvė, bet ilgus dirbau Maskvoje teatro režisiere ir aktore. Man šis karas yra visiška nelaimė, nes turiu daug draugų iš Ukrainos. 2013 m. Odesoje sukūrėme filmą. Tada kartu dirbo ir rusai, ir ukrainiečiai, tada, 2013 m., visi buvo draugai. Dabar jie amžinai yra priešai. Vėl pažiūrėjau Paradžanovo filmus. Ir dabar suprantu, kaip galiu sukurti teatro spektaklį apie Paradžanovą. Noriu sujungti istoriją iš „Pamirštų protėvių šešėliai“ su realia Paradžanovo patirtimi kalėjime. Kasdien per žinias skaitau apie katastrofas Ukrainoje. Ir atrodo, kad vilties nėra, bet Paradžanovo gyvenimas ir filmai vaizduoja kitą šio siaubingo gyvenimo pusę. Paradžanovas pasakė: "Aš atkeršysiu jiems meile". Paradžanovas moko mus meilės, kantrybės ir vilties vertės. Sergėjaus Paradžanovo pavardė buvo išbraukta, uždrausti jo filmai.
Jo svajonė buvo suvienyti visus žmones, gerbiant vienas kito religijas ir kultūras. Jo darbai yra žinia ateities kartoms. „Pamirštų protėvių šešėliai“ yra nuostabi ukrainiečių meilės istorija. Be to, kaip ir Paradžanovas, aš baigiau mokslus VGIK, esu teatro ir kino režisierė. Paradžanovas - mano mokytojas. Savo darbuose visada ieškau magiško realizmo, kaip ir jis. Tad sukurti teatro spektaklį apie Paradžanovą – iššūkis ir sena svajonė.
Paradžanovo nuomone, vizualinis menas turėtų sukurti įvaizdį, simbolį, o ne maitintis tik dialogu ar ilgais pokalbiais. Spektaklis apima esmines Paradžanovo gyvenimo akimirkas, filmų fragmentus, koliažus, lėles. Pasinaudosiu Paradžanovo laiškais iš kalėjimo, filmų ištraukomis ir filmų scenarijais. Kostiumai, objektai ir vaizdo įrašas yra labai svarbūs šiame spektaklyje.
Mano vardas Greta Šuščevičiūtė.
Aš teatro ir kino režisierė, aktorė, scenaristė. Baigiau VGIK (kino institutą Maskvoje 2014).
Esu sukūrusi daugiau negu 30 spektaklių ir performansų.
Su mano darbais galima susipažinti apačioje.
Vilnius, Lietuva
Phone: +37066822438
Email: susceviciutegreta@yahoo.com
