STEBUKLINGOJI STELMUŽĖ

DOKUMENTINIS FILMAS

2022

EPIGRAFAS

Kiekvienos epochos savi uždaviniai ir nuo to, kaip jie sprendžiami, priklauso žmonijos pažanga.

Heinrichas Heinė

APIE PROJEKTĄ

Projektas ,,A living history“ skirtas kultūros paveldo pažinimui ir tarptautinio turizmo plėtrai.

Pagrindinis kultūros paveldo objektas – Stelmužės dvaras (dvarvietė) Imbrado seniūnijoje, Zarasų rajone.

Šis kultūros paveldo objektas žinomas visai Lietuvai, Zarasų krašte jis labiausiai lankomas.

Čia žaliuoja tūkstantmečius skaičiuojantis Stelmužės ąžuolas – Sėlių genties šventvietė.

Išlikę senosios Stelmužės dvarvietės prie užpelkėjusio ežero, sename parke išsidėstę įvairūs dvaro pastatai, jie įtraukti į valstybinį kultūros paveldo registrą. Garsiausi iš jų ir lankomiausi – Stelmužės bažnyčia ir varpinė, arklidžių griuvėsiai, bokštas, kiti dvaro senieji statiniai, laimės šulinys.

Kultūros paveldą neįmanoma tyrinėti be mokslo partnerių, todėl šiame projekte dalyvauja Lietuvos istorijos institutas ir Daugpilio Universitetas (Latvija).

Stelmužę turistams pristato Zarasų krašto muziejus ,Zarasų rajono turizmo informacijos centras, nepriklausomi gidai.

Zarasų krašto muziejus – taip pat projekto partneris.

Pagrindinis projekto partneris – Zarasų rajono savivaldybės administracija.

Projektas sukurtas 2016 m.

Laimėjo 2017 m.

Projektas įgyvendinamas pagal Europos kaimynystės priemonę.

Pradėtas įgyvendinti 2020 m.

FILMO TIKSLAS

Projekto ,,A living history“ tikslas atskleisti šios istorinės vietos potencialą tarptautiniam kultūriniam turizmui lankant šią senąją dvarvietę kaip MUZIEJŲ PO ATVIRU DANGUMI.

Atskleisti kaip Stelmužės dvaras keitėsi įvairiais istoriniais laikotarpiais nuo Sėlių laikų iki mūsų dienų.

Per daugybę laiko čia susiformavo labai daug paslapčių, slapti rūsiai ir tuneliai.

Informacijos gausa ir painiava, skirtingos versijos, kiekvieno laikotarpio transformacijos, nuolatinis istorijos interpretavimas, šis procesas vyksta iki šių dienų.

Ieškoma senosios pilies vietos, ginčijamasi dėl daugelio dalykų.

Čia yra lietuvių, latvių, vokiečių, rusų istorijos, karų istorijos, dvarų kultūros istorijos. Stelmužės ąžuolas, bažnyčia žinomi, o štai Stelmužės dvarvietės istorija, jos savininkai įvairiais laikotarpiais lankytojui dar nepristatyti.

Siekiame parodyti paslaptis ir mokslininkų naujausius atradimus.

FILMO ŽANRAS

DOKUMENTINIS DETEKTYVAS

Tai žanras, su paslapties išaiškinimu, intriga ir laipsnišku tiesos atskleidimu. Labirintas, kuriuo einant ir kantriai narpliojant gijas galima pasiekti tiesą.

Profesionalus tyrėjas (dažniausiai detektyvas) tiria nusikaltimą arba paslaptį.

Taip ir mūsų filme apie Stelmužės dvarą - detektyvais tampa mokslininkai, gidai ir kiti filmo veikėjai, kurie atliko didelius ir išsamius tyrimus, apsilankė skirtinguose archyvuose, išsiaiškino tiesą, kuria ir pasidalins su filmo žiūrovais.

FILMO STRUKTŪRA

Filmas padalintas į skirtingas dalis - istorinius laikotarpius.

Kiekvienoje dalyje mes parodome legendą, mitą, kas yra “žinoma” apie Stelmužės dvarą, paskui mokslininkas ar savo srities specialistas sulaužo mitą ir įrodo naujus atradimus, naują tiesą.

DVARO TERITORIJA. MIŠKAS (PIEVA). EŽERAS. ŠALIA STELMUŽĖS

ĄŽUOLO.

Ąžuolas - pagonių kulto vieta. Ankstus rytas, prieš patekant saulei. Rūkas. Šalia medžio ganosi baltas arklys. 4-6 merginos atlieka pagoniškas apeigas.

4-6 aktorės persirengusios sėlių rūbais, degina šventąją ugnį. Šoka aplink ąžuolą. Maudosi. Pina vainikus.

Dainuoja duetas “Baltos varnos”. Zarasietės Milda ir Teresė Andrijauskaitės.

GINTARAS ANDRIJAUSKAS arba RIMA VITAITĖ arba DIANA SKVARCINSKAITĖ

(balsas už kadro, pakalbinsime kas galės filmavimo metu)

Pasakoja apie pagoniškas šventes, kokias aukas aukojo pagoniai. Apie vaidilutes ir medžių garbinimą.

ZARASŲ PILIAKALNIS. STELMUŽĖS DVARAS (arba NACIONALIO MUZIEJAUS ERDVĖS)

TOMAS BARANAUSKAS

(interviu)

Pasakoja apie sėlius tryliktame amžiuje bendrai.

MITAI/LEGENDOS:

Kunigaikščiai ilsėjosi šalia ąžuolo.

Kur ąžuolo šaknys - manė, kad ten yra lobiai ir slapti keliai. Vienas iš Napoleono kareivių slėpėsi medyje.

IŠ TIKRŲJŲ:

Kas tiesa, kas ne papasakos Tomas Baranauskas.

LATVIJA. DAUGPILIS. DAUGPILIO UNIVERSITETAS. DIENA.

Kalbiname Dr. Ilze Šenberga, jos interviu. Ilze - dirba Daugpilio Universitete (Latvija), projekto partnerio koordinatorė. Kalbame apie Livonijos ordiną. Kaip jis sunaikino pagonybę, sukrikščioninti atvyko. Apie Stelmužės dvarą.

DR. ILZĖ ŠENBERGA

(interviu)

Kalavijuočių ordinas susijungė su Prūsijos ordinu ir tapo Livonijos ordinu.

Mirus vysk. Albertui, kalavijuočių ordinui nekaip sekėsi, nes naujasis vyskupas, norėdamas suvaldyti ordiną, buvo pradėjęs su juo kovą, kurią išsprendė tik popiežiaus legatas. Ordinas buvo silpnas, ir jam buvo sunku kariauti su stiprėjančia Lietuva. Todėl jis pradėjo rūpintis susijungti su kryžiuočiais. Bet kryžiuočių magistras tuo tarpu nenorėjo jungtis. Jis norėjo palaukti, kada kalavijuočiai visiškai nusilpnės ir ne sąjungą siūlys, bet prašys globos. Kryžiuočiams nenorint sąjungos, kalavijuočiai ryžosi patys susitvarkyti. Norėdami pagerinti savo būklę, jie paprašė popiežių paskelbti Europoje jų pagalbai pirmąjį kryžiaus karą. Kryžiaus karas buvo paskelbtas, ir į Livoniją atvyko daugybė Europos riterių. 1236 m. kalavijuočiai su svečiais įsiveržė į Lietuvą ir žiauriai nusiaubė kraštą. Pajutę susitelkusią lietuvių kariuomenę, kalavijuočiai su svečiais buvo besitraukią, bet lietuviai pastojo jiems kelią. Ties Šiauliais įvyko didelis mūšis, kurį laimėjo lietuviai. Kalavijuočių žuvo visa vadovybė su pačiu magistru ir daugybė svečių. Iš visos jų kariuomenės, kaip rašo kronikos, grįžę namo vos kas dešimtas karys.

Skaudžiai pralaimėję šitą mūšį, likusieji kalavijuočiai paprašė kryžiuočius priimti juos į savo tarpą. 1237 m. popiežius patvirtino jų susitarimą. Tuo susitarimu, kalavijuočių ordinas buvo panaikintas, o likusieji jo nariai tapo kryžiuočiais. Kadangi jų čia buvo likę nebedaug, tai iš Prūsų buvo atsiųsta naujų jėgų. Taip pat buvo atsiųstas ir naujas krašto magistras. Jis dabar jau nebebuvo atskiro ordino magistras, bet priklausė kryžiuočių didžiojo magistro, taigi buvo kryžiuočių provincijos, t. y. krašto magistras (Landmeister). Susilieję vokiečių ordinai dabar pradėjo ypatingai stengtis susisiekti ir susilieti į vieną valstybę. Tam tikslui jiems reikėjo nukariauti žemaičius. Todėl ir prasidėjo ilga, daugiau kaip 150 m. ėjusi kova su lietuviais.

LATVIJA. DAUGPILIS. MIESTO CENTRAS.

Susitinkame Daugpilyje su Valentina Talerko, einame miesto gatvėmis.

Dr. Valentina Talerko - projekto ,,A living history" partneris ir tyrėja

(kalbės latvių k.).

Ji atliko tyrimus Malborke, pasakoja apie pati tyrimų atlikimo procesą, kaip tai sunku padaryti - pasiekti archyvus, kokia jų apimtis ir t.t. Kaip atrodo Livonijos archyvai Malborke. Daugiausiai rado Folkersamb medžiagos.

DR. VALENTINA TALERKO

(interviu)

Daug informacijos apie Fiolkersambų giminę yra Marburgo (Vokietija) archyvuose. Čia saugomi šios giminės krikšto dokumentai, surasta per 516 nuorodų į dokumentus ties šia pavarde. Aptikta paties Fiolkersambo ranka rašytų dokumentų, jis rašė smulkiu šriftu, todėl skaityti šiuos dokumentus sudėtinga, reikalauja laiko. Livonikos archyvuose surasta vienintelė nuotrauka, kurioje matyti Stelmužės bažnyčia.

LATVIJA. DAUGPILIO UNIVERSITETAS. DIENA.

Kalbiname istoriką Henrihs Soms, kurį rekomendavo Dr. Ilze Šenberga,

jis ne kartą lankėsi Zarasuose. Interviu. Apie Livonijos ordiną ir apie “Terra Mariana”. Jis parodo albumą.

HENRIHS SOMS

(interviu)

Daugpilio universitete (DU), Vienības gatvėje 13, antrojo aukšto vestibiulyje galima apžiūrėti Vatikano bibliotekos faksimilę – albumą „Terra Mariana”, kurį 1888 metais Baltijos šalys padovanojo Romos popiežiui Leonui XIII kunigystės 50-mečio proga.

Albumas „Terra Mariana“ pasakoja apie krikščionybės plitimą Latvijoje ir Estijoje – tuometinėje Livonijoje, vadinamoje Marijos žeme (Terra Mariana) arba Maros žeme. Joje yra gausi vaizdinė ir tekstinė medžiaga apie Livonijos pilis, pilių griuvėsius, bažnyčias, senų kilmingų giminių herbus, antspaudus, istorines asmenybes, taip pat senųjų sidabro ir aukso monetų atspaudai. Iliustracijas paaiškina tekstas lotynų kalba senovės gotų bažnyčios raštu. Albumo autorius yra Latgalos istorikas Gustavas Manteifelis (1832–1916).

Albumo turinys buvo įspūdingas. Iš viso 70 pergamento lapų (61 x 45 cm), kuriuose yra turtinga vaizdinė medžiaga (8 pilys ir tiek pat pilių griuvėsių; 20 bažnyčių ir antkapių atvaizdų; 108 senovės bajorų šeimos, 66 arkivyskupų, vyskupų, magistrų herbai). ordinas, 29 vyskupai, 22 vietiniai vadai ir antstoliai, 20 ordinų magistrų, 8 vienuolynai, 6 privačių šeimų antspaudai, taip pat 16 senovinių sidabrinių ir auksinių monetų atspaudų). Sunku suskaičiuoti albume pavaizduotus riterius, vyskupus, alegorinius atvaizdus, ​​vėliavas, bažnytinę įrangą.

Livonijos istorijai skirtoje medžiagoje vyrauja nuomonė, kad Livoniją galima vadinti ir Šv.Marijos žeme, arba kaip latviai sako - Maras Zemi, estai - Marjamaa. Taip pat aišku, kad Livonija, arba Marijos žemė, XIII – XVI a. buvo grynai geografinė sąvoka, nes apėmė keletą valstybių (5 bažnytinės valstybės, užėmusios Latgalą, Vidžemę, Kuržemį). Toks geografinis požiūris „Terra Mariana“ koncepcijos prasme būdingas ir albumo kūrėjams. „Terrā Marian“ aprašomos didžiulės teritorijos, apimančios ir Rygos arkivyskupiją, Kuržemės vyskupiją, Livonijos ordiną ir Estijos teritoriją okupavusias šalis. Šiame dokumente buvo ir liudininkų pasakojimų apie padėtį Livonijoje. Sužinome, kad Livonijoje tuo metu tebuvo 3 bažnyčios su savo kunigais (Daugpilyje, Rezeknėje, Vilake).

RYGOS GATVĖS. SENAMIESTIS. LINK RYGOS ARCHYVO.

MITAS/LEGENDA APIE LIVONIJOS ORDINĄ: Lietuva - Marijos žemė.

IŠ TIKRŲJŲ:

 INGA ILARIENĖ įrodo, jog Lietuva nėra Marijos žemė.

Kartu su Inga Ilariene važiuojame į Rygos archyvą ieškoti medžiagos apie Stelmužės dvarą. Ji ten jau buvo ir norime žiūrovui parodyti pro rakto skylutę archyvus.

Einame su Inga Rygos gatvėmis link archyvo. Ingos interviu.

INGA ILARIENĖ

(iš pokalbio su Inga)

Pati Latvija - buvusi Livonija…čia miestus įkūrė vokiečiai atvykę su misija sukrikščioninti mus.

Ir Latvija yra Marijos žemė, o ne Lietuva, nes ordinas buvo - Marijos mergelės ordinas.

Vokiečių bajorai - Livonijos ordinas.

Stelmužės valsčius buvo, buvo valsčiaus knygos (parodysime archyvuose)

XVI am. pradžioje vietovė priklausė Livonijos ordinui. Pirmasis dvaro valdytojas minimas Adomas Hahoferis (Adam Hahover), kuris Stelmužės dvarą valdė prieš 1533 m. Spėjama, kad tai galėjo būti vienas iš Livonijos riterių, gavęs valdyti šią teritoriją leno teise. Rankraštyje pateikiama skurdi informacija, tik tai, kad 1533 m. minėtas asmuo jau buvo miręs.

Vokiečių ordino magistras Valteris fon Pletenbergas Valmieros pilyje už „ilgametę ištikimą tarnybą ir tinkamą elgesį“, Daugpilio pilies kapitonui Heinrichui fon Berkenui 1532 m. suteikia leno teise valdyti Stelmužės (Steinensee) dvarą.

Šis leno aktas vienas seniausių (o gal ir seniausias) dokumentas, kur minimas šios vietovės vardas. Leno akte smulkiai pasakojama dvaro ribos. Dvarai ilgą laiką buvo valdyti fon Berkenų šeimos, todėl Stelmužės, Raudinės dvarų, o vėliau Kamariškių polivarko istorijos yra tampriai susijusios.

Vietovė ilgą laiką buvo vadinta Steinensee. Vokiečių kalba steinensee reiškia „akmenų ežeras“ arba „akmenuotas ežeras“. Galima manyti, kad vokiečiai galėjo išversti ir pritaikyti jau esamus baltiškus vietovių pavadinimus. Tačiau Stelmužės dvaras buvo šių vietovės centras, čia buvo saugomas minėtų Berken (Stein) šeimos archyvas. Heinrichui fon Berkenui gavus šį leną, šeima vadinosi Berkenšteinų (Berckenstein) pavarde arba Šteinų (Stein) giminės šaka. Stelmužės vietovardis irgi yra kilęs nuo žodžio Stein. Rankraštyje dažnai yra minimas dvaro pavadinimas Steinmuiza, o iš čia atpažįstamas ir sąskambis „Stelmužė“.

STELMUŽĖS DVARO TERITORIJA. MAUZOLIEJUS. DIENA.

MITAS:

Internete galima rasti informacijos, kad dvarą valdė ir Valujevų giminė.

IŠ TIKRŲJŲ:

Tai netiesa, jog dvarą valdė Valujevai, jie ne valdė ir jiems dvaras nepriklausė. Tiesiog giminiavosi su Folkerzambais.

Kartu su SIMONA BUROKAITE ir INGA ILARIENĖ leidžiamės į ekskursiją po Stelmužės dvaro teritoriją. Pradedame nuo Ąžuolo, paskui einame į mauzoliejų.

SIMONA BUROKAITĖ

(interviu)

Čia buvo buvo laidojami šeimos nariai ir juos veždavo iš visų šalių laidoti.

Už keliasdešimties metrų nuo bažnyčios yra mauzoliejus, kuriame laidojosi kelios Valujevų kartos. Apgadinus mauzoliejaus mūrą, buvo nuspręsta, jog bus humaniškiau, jei ten esantys palaikai bus perkelti į bažnyčios rūsį. Palaikai buvo perlaidoti ir šiuo metu mauzoliejus yra išvalytas ir įėjimas į jį užmūrytas. Šalia jo pastatytas antkapis. Sovietinės okupacijos metais antkapis buvo nuimtas, nušlifuotas ir nuvežtas ant Marytės Melnikaitės kapo. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, antkapis buvo naujai graviruotas ir grąžintas į vietą.

Turistinėje medžiagoje dažnai pateikiama, kad Stelmužės dvarą jau nuo 1620 m. valdė vokiečių baronų von Folkerzambų giminė, tačiau iš tiesų į jų priklausomybę dvaras pateko tik 1727 m. Svarbu akcentuoti yra tai, kad Berkai ir Folkerzambai, vėliau Folkerzambai - Valujevai - Hanai giminiavosi.

INGA ILARIENĖ

Berkenai ir Fokelbernai dvaro savininkai ir jokie ne Valujevai (jie nebuvo savininkai)

Neteisingai parašyta internete.

Tai sovietmečio naratyvas, kai norima paslėpti vokišką pavardę - nes negerai…

Valujeva - buvo žmona Fokerberno, bet žmona ne tampa savininke- nes ji paėmė vyro pavardę

ir visi vaikai su vyro pavarde, o ne ŽMONOS. Bet

rusai nusprendė išaukštinti savus,

yra net memorialinė lenta - ir tai neteisybė.

Ten kur kripta, kur palaidotas Arminas Fokerbernas

turim lentą, kad ten Valujevai, kad ten jų šeimai atminti - bet archyvuose aš nieko neradau, tik kur kas už ko susituokė ir tada man paaiškėjo.

Berkenai pirmieji savininkai, o ne Valujevai.

STELMUŽĖS DVARO TERITORIJA. BOKŠTAS. DIENA.

Paskui einame į bokštą, SIMONA BUROKAITĖ turi senus, išlikusius raktus, ji atrakina duris ir mes patenkame į vidų. INGA ILARIENĖ ir SIMONA BUROKAITĖ bokšte. Ten susitinka su vietos gidu EVALDU DUMBRAVU.

EVALDAS DUMBRAVAS

Jis pasakoja apie sovietmečio melus: apie vergų bokštą, apie kriptą, varpinę. Ko prigalvodavo sovietmečiu, bet tai netiesa. Apie baudžiauninkus, kad jie ėjo iki Sankt Peterburgo skųstis carui - tai irgi nėra tiesa. Istorija apie herbą - ratą irgi subanalinta.

MITAS/LEGENDA:

Folkerzamai nebuvo labai piktybiški dvarininkai, jie buvo labiau vakarietiški, o Vakaruose baudžiava nebuvo tokia kieta. Tačiau iš Rytų atėję Valujevai buvo labai blogi, baudžiauninkus ir į šunis mainė. Vergų bokštas – iš pažiūros neišsiskiriantis pastatas Zarasų rajone, tačiau jis slepia itin žiaurias buvusių dvarininkų valdymo detales. Kalbama, kad Stelmužės dvaro šeimininkai šiame bokšte ikalindavo ir bausdavo baudžiauninkus, mainydavo juos į šunis, o baudžiauninkai, neištvėrę šeimininkų žiaurumo, iš Stelmužės bėgdavo ar nusižudydavo.

IŠ TIKRŲJŲ:

INGA ILARIENĖ IR EVALDAS DUMBRAVAS įrodo, jog tai netiesa.

INGA

Vergų bokštas - kad ten kankindavo žmones, čia pasakos, nors daug informacijos internete tokios.

Reikia žinoti kontekstą - reikia pabaigti su šiomis pasakomis - reikia išaiškinti jo tikrąją paskirtį -

vėl galime ieškoti tuose inventoriuose Rygos archyvuose.

Žinau, kodėl šios pasakos - devynioliktas amžius - prieš dvarininkus

turėjome didelį sukilimą dėl žemės reformos - nes nevyko - priešprieša prieš svetimtaučius ir jeigu iš caro - dar didesnis pasipriešinimas ir sovietiniais laikais - jie blogiečiai - taip gimsta legendos.

Dvaras tai nebuvo vienas pastatas. Stelmužės dvaras apėmė 8000 ha, jis turėjo dar keletą dvarelių aplinkui ir ta teritorija pakankamai didelė. Lietuvoje liko trečdalis ir jiem reikėjo administruoti ir tai buvo normalu, kad dvarai turėjo savo jėgos struktūras, ne tai kad policijos poskyrį, bet jie turėjo savo policininką, nes tu kitaip valdžios neišlaikysi ir drausmę palaikyti.

Mūsų Gedimino bokštas irgi buvo kalėjimas jeigu ką - gal toje rukykloje ir buvo laikomi

nusikaltėliai ar vagys, bet ne tai kad specialiai kankino ten…

STELMUŽĖS DVARO TERITORIJA. SVIRNAS. DIENA.

Su SIMONA BUROKAITE einame į svirną, kuriame yra išlikusi tų laikų siena.

SIMONA BUROKAITĖ

Pasakoja, kad vieno žmogaus senelis anksčiau dirbo dvare, buvo kučeris, jis pasakoja, kad svirne buvo pieninė. Vežė ledus iš ežero pieno produktams šaldyti.

DVARO PASTATŲ PASKIRTIS

Apie išlikusių dvaro pastatų paskirtį, statymo būdus papasakos paveldosaugininkas ARŪNAS GIRAITIS.

STELMUŽĖS DVARO TERITORIJA. PYLIMAS. DIENA.

Toliau SIMONA BUROKAITĖ parodo pylimą ir pasakoja, kad čia buvusi pilis. Kad buvo išlikę net pamatai, reiškia ji nebuvo medinė.

STELMUŽĖS DVARO BAŽNYČIA. DIENA.

SIMONA BUROKAITĖ ir INGA ILARIENĖ bažnyčioje.

MITAS:

Apie Stelmužės bažnyčios meistrus, galima rasti informacijos, jog tai Lietuvių meistrų darbai ir medžio drožimo tradicijos.

IŠ TIKRŲJŲ:

INGA ILARIENĖ įrodo, jog tai netiesa. Jog tai Rygos meistrų darbai.

INGA ILARIENĖ rado informaciją, kad Stelmužės bažnyčia panaši į Vecpilio bažnyčią.

(Po kelionės į Rygos archyvą ją nufilmuosime).

INGA ILARIENĖ

Kalbame apie Stelmužės bažnyčios meistrus. Stelmužė visuomet buvo kaip seniausia medinė bažnyčia, XVII a., tačiau tyrimu metu nustatyta informacija jau nuo XV a.

INGA ILARIENĖ

Tai nėra Lietuvos meistrų darbai - kartais sako, jog čia Lietuvos meistrai darė - ne, taip nėrsa. Stelmužės meistrų mokykla - tie meistrai, kuriuos pakvietė savininkas (vardai nežinomi ir niekas ne tyrinėjo) beveik. Tik Marija Matušakaitė - bet mirus - apie Stelmužę rašė. Ja rėmiausi. Ir

Elita Grossman - yra jos straipsnis - ji yra iš Daugpilio.

Nedidelė medinė Stelmužės bažnyčia (1650). ir grojimas vargonais. Gabių meistrų dėka jis buvo pastatytas naudojant tik kirvį. Bažnyčios interjere daug vertingų barokinių dekoracijų, kurių mįslingą ryšį su Senamiesčio bažnyčios interjeru bandė prisiminti Elita Grossmanė.

SIMONA BUROKAITĖ

Senoji Stelmužės bažnyčia laikoma seniausia medinės architektūros palikimu Lietuvoje. Įvairiuose šaltiniuose pateikiama, kad ji galutinai įrengta 1650 m. Zarasų krašto muziejaus knygoje minima, kad ji galėjo būti pastatyta 1613 m., nes yra išlikę foto su 1613 m. bažnyčios varpų įspaudais. Tačiau rankraštyje minimas faktas bažnyčios pastatymą nukelia keliasdešimt metų atgal, ir darosi aišku, kad tuo metu bažnyčia pastatė ne fon Folkerzambai, o fon Berkų giminė. Ir dar - svarbu tai, kad panašiu metu kūrėsi Egipto liuteronų bendruomenė, 1567 metų vasario 28 dieną kartu su Kuržemės hercogo įsakymu statyti naują bažnyčią. Nuo 1584 m. ši bendruomenė turėjo savo pastorių. XVI ir XVII amžių sankirtoje šalia Egipto liuteronų bendruomenės išaugo nedidelė Vilkumiestės gyvenvietė, kurios vardu latviškai ir vadinama ši bendruomenė. Egipto liuteronų bendruomenė turėjo keletą medinių bažnyčių, paskutinė jų buvo sunaikinta 1812 metais, karo su prancūzais metu. Rankraštyje minimas labai įdomus faktas „Dar šiandien Šteinenzėje stovi XVI a. koplyčia, vadinama Berkenų koplyčia, kurios chore yra keturių dalių švino rėmu langas, kurio dviejose viršutinėse stiklo dalyse pavaizduotas Berkenų herbas. Šioje koplyčioje nuo 1596 m. tarnavo pastorius iš Egipto, gyvenęs kaimyniniame Fiurstenbergų (Fürstenberg) dvare.“

Netoliese dvarvietės dar stovi medinė bažnyčia. Ji – pati seniausia išlikusi medinė bažnyčia Lietuvoje. Įdomi ir pati statybos technologija – bažnyčia buvo statoma nenaudojant vinių. Bažnyčios vidus – autentiškas, o altoriaus ir sakyklos elementai padaryti prieš daugiau nei 300 metų – manoma, kad Folkerzamai meistrus atsivežė net iš Venpilio.

Bažnyčioje apie simboliką kalba KLEBONAS. Kaip minėjo Ramūnas Keršys, jis gali daug papasakoti. Daug skrynios simbolių. “Paskutinė vakarienė” saugoma Kaune.

KLEBONAS

(interviu)

Pasakoja apie bažnyčios simboliką.

RYGOS ARCHYVAS. DIENA. INGA ILARIENĖ.

RYGOS ARCHYVO VEDĖJA.

Kartu su INGA ILARIENE ir filmavimo komanda apsilankome archyvuose Rygoje. Matome svarbiausius dokumentus, archyvus, INGA ILARIENĖ komentuoja (interviu).

Žiūrovai turi galimybę ne tik išgirsti, kokius tyrimus atliko INGA ILARIENĖ, bet ir “gyvai” pamatyti, kaip vyksta istoriniai tyrimai. Tokiu būdu išvengsime tiesiog “kalbančių galvų” kadre. Žiūrovai galės stebėti procesą pro rakto skylutę.

INGA ILARIENĖ

(po pokalbio su Inga Vilniuje)

Visa tai kas parašyta, daugybė straipsnių, bet beveik nieko nėra lietuvių kalba.

Gidai rašo ir t.t legendos bet tai nėra tikslu, neaišku kuo remiasi, iš vietinių žmonių, kas ką pasakė,

kažką pakapsto. Vienam straipsnį vieni metai, kitam kiti ir daug netikslumų - daug rašo apie Stelmužę, bet netikslu. Be mokslinių tyrimų tu toli nenuvažiuosi.

Archyvai - visa sėkmė, bet tu turi mokėti kalbą, vokiškai rankraščių kalbą…

Du kartus buvau Rygos archyve ir tas labai pasiteisino, visa tai ką radau, tai ten ir buvo.

Reikia specialių leidimų prie saugyklų.

Istorijos archyvas - labai pasiteisino ir ten faina moteris dirba - vedėja (kalba vokiškai, gal ją pakalbinti).

INGA ILARIENĖ rodo herbo simboliką, Stelmužės padalinimo žemėlapius (1920).

A. E. Folkerzambas (A. E. Folkersamb), XX a. pr. Dail. A. E. Folkerzambas. Folkerzambai – vokiečių baronai, valdę Stelmužės dvarą.

MITAS/LEGENDA APIE HERBĄ:

Stelmužės dvaro herbe buvo vaizduojama pusė ratlankio. Pasak padavimo, kažkoks milžinas nutarė ant pravažiuojančio caro karietos nuversti ąžuolą, tačiau vienas stelmužiškis stipruolis atrėmė tą ąžuolą ir išgelbėjo carą. Imperatorius tam žmogui už išgelbėjimą ne tik pinigų nepasiūlė, bet netgi ir nepadėkojęs su šešetu žirgų kinkyta karieta nurūko toliau. Stipruolis iš to apmaudo karietą pasivijo, griebė už rato, tad pusė ratlankio liko jo saujoje.

Kitame padavime pasakojama kad su Stelmužės ąžuolo viršūne baudžiauninkai užtvėrę kelią piktajam carui, kad šis negalėtų pravažiuoti. Baudžiauninkai taip norėję jį pamokyti už tai, kad šis neprivertė Stelmužės dvarininko atleisti valstiečius nuo baudžiavos, nors ši jau seniai buvo panaikinta. Trečiame to paties pasakojimo variante teigiama, kad trys stipruoliai (arba 3 plėšikai) nulaužė storulę šio ąžuolo viršūnę ir nugabeno prie kelio ant aukštumos. Medis riedėdamas turėjo užmušti važiuojantį carą, bet atsirado išdavikas, kuris jau riedančią ąžuolo viršūnę sulaikęs, ir caras liko gyvas.

IŠ TIKRŲJŲ:

Ingos Ilarienės atradimai.

INGA ILARIENĖ

Tai yra Šventos Kotrynos

piligrimai, kurie keliaudavo į Šventąją žemę, jie pakeliui sustodavo Sinajaus kalne esančiame vienuolyne, kur buvo Šv. Kotrynos palaikai, o jos kaip šventosios ženklas buvo suskaldytas ratas, nes ant jo ją kankino, ji buvo kankinė.

Tai matome, jog čia legenda - kad caro valdininkas važiavo ir kažką valstiečiai padarė - tas netiesa…Jie perrašė istoriją ir padarė legendą…

O tyrimai - priveda prie tikrojo herbo istorijos ir koks jis turi būti, kad tik penki stipinai, kad vienas išlaužtas.

Kartais dabar piešia herbą su moderniu ratu ir daug stipinų, heraldikoje negalima to daryti.

Ekslibrisai buvo populiarūs - matome herbą - matome ąžuolą - buvo garsus Folkersamb giminės palikuonis .

Carinėje Rusijoje jis daug kam darė tuos ekslibrius.

Jis parašė apie patį herbą - kuriame yra nusakyta,

kokiam archyve jis rinko informaciją apie savo giminę, apie pavardės kilmę.

Jis laužo stereotipus.

VILNIAUS BIBLIOTEKA. DIENA. INGA ILARIENĖ.

INGA ILARIENĖ surado senąsias Stelmužės dvaro knygas su savininkų Folkersambų exlibriais ir nustate, jog vienas iš šios giminės atstovų buvo garsus menotyrininkas.

Filmuojame interviu Vilniaus bibliotekoje, INGA ILARIENĖ pasakoja apie knygas, mes matome jas.

MITAS:

Stelmužės minėjimo datos ir t.t

IŠ TIKRŲJŲ:

Lietuvos istoriografijoje yra nusistovėję netikslumai, kai kalbama, apie Stelmužės dvaro ankstyviausio žinomo paminėjimo istoriniuose šaltiniuose datą. INGA surado tikslias datas.

Einame į senąją knygų saugyklą, į centrinius bibliotekos rūmus - bet reiks pervežti knygas ir ten filmuoti ir pamatysime senąsias knygas - ten yra autografai.

INGA ILARIENĖ

Laimė, kad knygos atkeliavo į Vilniaus universitetą ir jos išliko.

Vilniaus Universiteto bibliotekoje jos.

Aš rankraščių skyriuje radau lapelį, kuriame mašinėle atspausdinta Vaclovo Biržiškos įgaliojimas atvežti knygas, kurias padovanojo Hanas - ir taip tos knygos atsirado Vilniuje ir kaip detektyve pavyko atkapstyti informaciją.

INGA ILARIENĖ

VU bibliotekoje yra saugoma Prezidentinė kolekcija ir ją papildė unikalus istorinis albumas apie Baltijos valstybes „Terra Mariana“. Jo faksimilę VU bibliotekai perdavė Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Jos Ekscelencijai albumą per vizitą Rygoje įteikė Latvijos Respublikos vadovas Andris Bėrzinis.

Nors tai ir faksimilė, tačiau ji taip pat retas egzempliorius, nes tokių egzempliorių iš viso išleista tik 14. Trys egzemplioriai perduoti Vatikano apaštališkajai bibliotekai. Vienetinis albumo „Terra Mariana“ originalas – Baltijos šalių 1888 m. įteikta dovana popiežiui Leonui III – saugomas Vatikano apaštališkoje bibliotekoje.

Savo turiniu albumas įdomus tuo, kad jame randama informacijos apie Lietuvos ir Latvijos pasienio parapijas ir bažnyčias, šiuo metu esančias Lietuvos teritorijoje, herbuose – nemažai su Lietuva susijusios informacijos. Albumo turinio sudarytojas G. Manteuffelis į leidinį įtraukė Baltijos regiono žemėlapį, kuriame atspindėta ir Lietuvos teritorijos dalis: pagrindiniai keliai, gyvenamosios vietovės, tokios kaip Šiauliai, Rokiškis, Panevėžys. Įdomus faktas, kad albumo „Terra Mariana“ kūrimo iniciatorė – žinoma mecenatė, Rokiškio grafienė Maria Thiesenhausen-Przeźdiecka“.

STELMUŽĖ. ŠALIA ĄŽUOLO. DIENA.

LEGENDA/MITAS:

Stelmužės ąžuolui 1500-2000 metų.

Iš TIKRŲJŲ:

400-600 metų.

INGA ILARIENĖ

Yra puikių jaunųjų biologų, kurie nustatė, kad tikrai ne 2000 metų Stelmužės ąžuolui, o 500 metai, eina tos legendos internete - gal gidams apmaudu…

Apie Stelmužės ąžuolo amžių kalbiname biologą JULIŲ BAČKAITĮ.

Juliaus straipsnis.

ir EVALDĄ DUMBRAVĄ (vietos gidas). Jų nuomonės apie ąžuolo amžių skiriasi. Skirtingos versijos. Kuris iš jų teisus? Jų dialogas.

EVALDAS DUMBRAVAS

(interviu)

Ąžuolui mažiausiai 1500 metų.

Pasakoja kuo remiasi.

JULIUS BAČKAITIS

(interviu)

Akivaizdu, kad legendos atsiradimui ir plėtotei įtakos turėjo daug veiksnių: medžio-muziejaus išskirtinumas, noras pagražinti tiesą, matavimo vietų sumaišymas, matų sistemos pasikeitimas XIX a. pradžioje, o labiausiai –neatidumas ir pirminių šaltinių ignoravimas.

Analizuojant mokslinius, mokslo populiarinimo ir beletristinius kūrinius, straipsnyje išsamiai apžvelgiamas ,storiausio ir seniausio Lietuvoje bei Europoje“ Stelmužės ąžuolo legendos atsiradimas ir raida nuo XX a. pradžios iki šių dienų.

Stelmužės ąžuolas! Vien šie du žodžiai beveik kiekvienam lietuviui asocijuojasi su kažkuo didingu, labai senu ir labai storu... Ir nieko keisto – net pagal kukliausius skaičiavimus medis gyveno 1000 metų, kas atitinka apie 35 žmonių kartas. Kartoms keičiantis, kaip rašė parkotyrininkas K. Labanauskas: , Stelmužės praeities gelmes apipynė legendiniai įvaizdžiai, populiariai užvaldę žmonių atmintį, vėliau pasigauti žurnalistų ir laisvai interpretuoti“. Vienas nuo kito nusirašydami autoriai kartojo, esą Stelmužėje tebeauga didžiausias ir storiausias visoje Europoje ąžuolas–19, 23, 25 ar netgi 30 m aukščio, 11 ar 13,5 m apimties, 1500 ar net 2000 metų amžiaus. Dažnam dendrologui, gamtininkui ar žurnalistui savo knygose ar straipsniuose, buvo garbės reikalas paminėti Stelmužės ąžuolo amžių ir storį. Tačiau kam gi pačiam važiuoti į Lietuvos pasienį atlikti matavimų, juk tereikia nurašyti kito (ankstesnio) autorius pateiktą informaciją ir... šiek tiek pridėti – medis juk auga! O kur dar ,,patikimi“ 8–9 moksleivių ar 20-ies darželinukų ekskursijų ąžuolo matavimai glėbiais..?! Atrodytų ,,legendą“ galėjo išsklaidyti prie medžio pastatytas informacinis stendas – deja, berods a. a. dendrologo E. V. Navio(1937–2015)iniciatyva, ir ten buvo įrašyta informacija, skirta tik turistų entuziazmui padidinti.

Lietuvių tauta (nesvarbu – pelnytai ar nepelnytai) visada turėjo kuo didžiuotis – seniausia indoeuropiečių kalbų šeimos kalba, didžiausia viduramžiais užkariauta teritorija, ilgiausiai išlaikyta pagonybe ir didžiausiu dievų skaičiumi. Tad akivaizdu, kad Stelmužės ąžuolo ,,legendos“atsiradimui ir plėtotei įtakos turėjo noras atrasti dar kažką tokio, ko visa Europa pavydėtų. Ir tai pavyko – apie Stelmužę iš pradžių rašė prieškario laikraščiai, žurnalai ir vadovėliai, vėliau informacija apie šį senolį persikėlė į buvusios TSRS ,,Gamtos pažinimo“ vadovėlius ir mokslines knygas bei pasklido užsienyje.

Bene žinomiausioje, plačiai naudojamoje informacinėje www.wikipedia.ltsvetainėje šiuo metu rašoma: ,,Stelmužės ąžuolas–seniausias ir storiausias Lietuvoje augantis paprastasis ąžuolas, vienas seniausių ąžuolų Europoje. Lietuvos gamtos paminklas. (...). Ąžuolui apie 1500

metų, jo skersmuo–3,5m, apimtis prie žemės 13m (kamienui apimti reikia 8–9 vyrų)“. Trumpa, aišku... ir neteisinga.

Stelmužės ąžuolo aukštis ir lajos dengiamas plotas. Išanalizavus apie 60 literatūros šaltinių, kuriuose pasakojama apie Stelmužės ąžuolo matmenis, galima konstatuoti, kad medžio aukštis nurodomas nuo 17 m (Isokas, 1997) iki 30 m (Januškevičius, 2004). Mūsų atliktų matavimų metu (2012) Stelmužės ąžuolo aukštis siekia apie 19,5 m, tad akivaizdu, kad beveik pusė nagrinėtų literatūros šaltinių pateikia objektyvius duomenis.

Stelmužės ąžuolo skersmuo ir apimtis.

Neretai lankytojai medžio stambumą bandydavo įvertinti ,,glėbiais“. Žurnalistai vienas nuo kito nusirašydami kartojo, esą Stelmužėje auga storiausias ir seniausias visoje Europoje ąžuolas– apie 13 m storio ir apie 2000 metų amžiaus. Buvo teigiama, jog tokie duomenys buvę rašyti jau „anglų savaitrašty prieš Pirmąjį pasaulinį karą“ –tik... nei vienas šaltinis to savaitraščio taip ir neįvardino...

Tai koks gi tikrasis Stelmužės ąžuolo skersmuo?

2012 m. mūsų atliktų matavimų metu konstatuota, kad Stelmužės ąžuolo skersmuo yra 3,05m (apimtis –958 cm), tačiau kiek gi šis ąžuolas vidutiniškai priaugdavo kasmet ir kokio skersmens jis buvo pvz., 1900 metais, galima tik preliminariai apskaičiuoti loginės analizės būdu atmetant mažiau patikimus šaltinius.

Analizuojant literatūros šaltinius konstatuota, kad bent 15 autorių Stelmužei priskiria 2000 metų (ar netgi didesnį) amžių, 6 autoriai ->1500–2000 metų, 13 autorių –1500 metų, 5 autoriai –1000–1500 metų ir tik vienintelis M. Lukinas (1956) savo disertacijoje išdrįso teigti, kad Stelmužės ąžuolui 700–800 metų

Akivaizdu, kad Stelmužės senolis matomai patenka į tą patį amžiaus diapazoną, tad jo tikėtinas amžius, taip pat galėtų būti apie 450–600 metų, juolab, kad ir ąžuolo vidaus valymo metu buvo konstatuota, kad medis pasižymi plačiomis metinėmis rievėmis.

Stelmužės ąžuolo atveju galima tik stebėtis, kad šis solidaus amžiaus, labai blogos būklės senolis tebestorėja pusamžio ar bręstančio ąžuolo sparta. Vadinasi, netgi laikantis mažai tikėtinos prielaidos, kad Stelmužės ąžuolas nuo jaunystės nekeitė metinių rievių pločio, galima apskaičiuoti, kad preliminarus jo amžius tesiektų apie 550 metų, o laikant, kad ąžuolas bent iki 100 metų amžiaus storėjo apie 2 kartus sparčiau nei šiuo metu (kas yra logiška), galima teigti, kad jam yra tik apie 450 metų. Gauti duomenys akivaizdžiai sutampa su aukščiau pateiktu Stelmužės ąžuolo amžiaus išskaičiavimu pagal kitų (panašių matmenų) Europos ąžuolų tikėtinus amžius.

STELMUŽĖS DVARO TERITORIJA. DIENA.

Kalbiname vietos gidą, istoriką, TVIC projektų vadovą Ramūną Keršį.

RAMŪNAS KERŠYS

Pasakoja apie I pasaulinį karą Stelmužėje.

Gali pavedžioti po tunelius Stelmužės dvarvietės. Yra išlikęs vienas į kurį galima patekti.

EŽERAS. DIENA. STELMUŽĖ.

Plaukiame laiveliu su INGA ILARIENE ir ieškome senosios sienos ribos, montuojame su žemėlapių kadrais ir INGOS ILARIENĖS pasakojimais.

INGA ILARIENĖ

Siena ėjo „tiesiai per ežerą pavadintą Griežtas, kurio dalis priklauso miesteliui Zarasai“

Siena per ežerą Griežtas (Gristen), kurio dalis priklauso Zarasų miestui, kita ežero dalis yra Livonijoje; siena eina šalia kelio vedančio nuo Zarasų į Ėgiptės miestelį.

INGA ILARIENĖ

Tikriausiai nedaugelis Medumio ir Smėlynės kaimelio gyventojų žino, kad Latvijos–Lietuvos pasienyje kadaise egzistavo didelė gyvenvietė, garsiu pavadinimu – Ėgiptė. Ji atsirado XVI amžiaus pabaigoje netoli Lietuvos sienos, šalia Laukesos ežero. Iš pradžių gyvenvietės pavadinimas buvo Vilkumiests. Vėliau gyvenvietė vadinta Ėgipte. Ėgipte evangelikų liuteronų bendruomenės bažnyčią 1823 m. Vilkumiestyje pradėjo statyti dvarininkas A.Etingenas (Aleksandras von Oettingenas (* 1798; † 1846). 1863 m. buvo pastatytas bažnyčios bokštas. Pirmojo pasaulinio karo metu bokšto viršūnė buvo sugriauta. Bažnyčia nukentėjo ir Antrojo pasaulinio karo metu. Ėgipto evangelikų liuteronų bažnyčia yra buvusiame Ilūkstės rajone, visai netoli Lietuvos Respublikos sienos. Įdomu tai, kad Ėgiptės evangelikų liuteronų dvasininkai aptarnavo ir Stelmužės bažnyčią. Berkenų šeimos šaltiniai ([Anchor] von Berkenų šeimos istorija nuo XV a. iki šių dienų) mini įdomų faktą:

Dar šiandien Šteinenzėje (Stelmužėje) stovi XVI a. koplyčia, vadinama Berkenų koplyčia, kurios chore yra keturių dalių švino rėmų langas, kurio dviejose viršutinėse stiklo dalyse pavaizduotas Berkenų herbas. Šioje koplyčioje nuo 1596 m. tarnavo pastorius iš Ėgiptės, gyvenęs kaimyniniame Fiurstenbergų (Fürstenberg) dvare.“ Šis faktas liudija, kad Stelmužės bažnytėlė pastatyta 16 amž. pabaigoje, o ne 17 am. viduryje, kaip buvo minima iki šiol. (Šaltinis Fon Berkenų šeimos istorija nuo XV a. iki šių dienų).

EGIPTĖS BAŽNYČIA. LATVIJA.

Apsilankome apleistoje Egiptės bažnyčioje Latvijoje. Filmuojame ją su dronu.

STELMUŽĖS DVARO TERITORIJA. DIENA.

Kas su Stelmužės dvaru buvo antrojo pasaulinio karo metu trumpai papasakos vietos gidai.

Simona Burokaitė, Ramūnas Keršys ir Evaldas Dumbravas.

DVARO TERITORIJA, KURI PRIKLAUSO REPŠIAMS. DIENA.

Kalbiname naujus dvaro savininkus, Repšių palikuonis.

ARTŪRAS REPŠYS

(interviu)

Pirmasis savininkas minimas Hahoveris, vėliau von Berkai, von Folkerzambai, Valujevai, Hanai ..... (šios giminės tarpusavyje giminiavosi) Tarpukaryje dalį dvarvietės iš barono Hano nupirko Zarasų savivaldybė ir pritaikė turizmo ir švietimo tikslams. Kita dvarvietės dalis atiteko Repšių giminei.

ZARASŲ MIESTO CENTRAS. DVARAS.

Kalbiname Zarasų merą NIKOLAJŲ GUSEVĄ ir DAIVĄ ŠUKŠTULIENĘ, jie pasakoja apie dvaro viziją, kaip mato dvarą ateityje, apie norus įkurti muziejų po atviru dangumi.

Nikolajus Gusevas - Meras.

Daiva Šukštulienė - projekto idėja, projekto partnerių subūrimas, projekto vadovė.

STELMUŽĖS ĄŽUOLAS. DIENA.

Maža mergaitė arba berniukas - ąžuolo siela - žaidžia šalia Stelmužės ąžuolo..

PASAKOTOJAS

(balsas už kadro)

Čia tikras kultūrų ir istorijos katilas, o kas bus vėliau? Istorija nesibaigia, ji tęsiasi toliau, atrodo, kad tuoj vėl viskas prasidės iš naujo.

Ir Stelmužės dvaras tęs savo gyvenimą ir pamatysime nuostabų muziejų po atviru dangumi, kuris bus turistų traukos centru iš viso pasaulio.

Dabar atrodome tik dalį žinių, o kas mūsų laukia ateityje?

Mūsų detektyvas tęsiasi, mes nededame taško ir laukiame Jūsų Stebuklingoje Stelmužėje.

DAINA - grupė “SELUONA” atlieka dainą, o

vaidilutės - 4-6 merginos iš Zarasų KC meno kolektyvų šoka aplink ąžuolą, laksto pievose, pina vainikus, maudosi ežere.

Zarasų krašto gražiausiai vaizdai iš paukščio skrydžio (filmuojame dronu).

FILME VAIDINA

Inga Ilarienė

Lietuvos istorijos instituto kultūros paveldo ekspertė, projekto ,,A living history“ tyrėja, daugiausia naujų žinių projekto metu pristatęs žmogus, centrinė figūra.

Tomas Baranauskas

Istorikas. Pasakoja apie sėlius.

Dr. Ilze Šenberga

Daugpilio Universitetas (Latvija), projekto partnerio koordinatorė.

Dr. Valentina Talerko

Projekto tyrėja Malburge Vokietijoje, Livonikos archyvuose.

Henrihs Soms

Žymus istorikas iš Daugpilio Universiteto.

Simona Burokaitė

Zarasų kraštotytininkė, gidė, ,,įsimylėjusi“ į Stelmužės dvarvietę.

Ramūnas Keršys

Gidas, istorikas, Zarasų turizmo informacijos centro projektų vadovas , I pasaulinio karo paveldo žinovas.

Evaldas Dumbravas

Vietos gidas, papasakos apie Sovietmečio laikotarpio legendas.

Julius Bačkaitis

Biologas iš VDU ŽŪA MEF, įrodė tikslų Stelmužės ąžuolo amžių.

Artūras Repšys

Dvaro savininkas.

Arūnas Giraitis

Paveldosaugininkas.

Vaidilutės

4-6 merginos iš Zarasų KC meno kolektyvų.

Duetas “Baltos varnos”

Zarasietės Milda ir Teresė Andrijauskaitės.

Grupė ,,Seluona"

Nikolajus Gusevas

Zarasų meras.

Daiva Šukštulienė

Projekto idėja, projekto partnerių subūrimas, projekto vadovė.

Ąžuolo siela

Maža mergaitė arba berniukas vaidybinėms scenoms.

ir kiti.